Lūžis kino kompozitoriaus Tito Petrikio gyvenime įvyko, kai jam buvo 25-eri. Pajutęs, kad laikas lekia vis greičiau ir laukti nėra ko, Titas paliko saugų užutėkį teikusį darbą versle ir ėmėsi nuo vaikystės viduje rusenusios svajonės kurti muziką kinui. Profesionaliai. Prasidėjo ilgi, įdomių pažinčių ir kūrybinių atradimų tiršti metai Anglijoje, Bormuto (Bournemouth) universitete-akademijoje, kur iš pradžių įgytas magistro, o vėliau ir daktaro laipsnis.

Nuo tada filmų, kuriuose skamba jo muzika, neužteks suskaičiuoti ne tik rankų, bet ir kojų pirštų. Čia rasi ir trumpą, ir ilgą metrą, ir pirmąjį šalyje fotofilmą „Nerutina“, ir drąsų Kristinos Buožytės debiutą „Kolekcionierė“, detektyvą „Vardas tamsoje“, istorinę dramą „Pelėdų kalnas“ (už šį takelį kompozitorius įvertintas „Global Music Awards“ sidabro medaliu), populiarių lietuviškų komedijų ir t. t. Tito Petrikio muzika skamba ir lapkričio premjerose – Justino Krisiūno dramoje „Širdys“ bei Mariaus Kunigėno komedijoje „Melagiai“.

Tačiau darbų gausa nepavertė T. Petrikio kompozitoriumi, lengvai priimančiu muzikinius sprendimus. Jis vis dar pirmiausia filmą žiūri tyloje, vis dar eksperimentuoja su atsitiktine muzika ir stebi, kokia iš to gimsta emocija, vis dar klausia savęs, ar perprato filmo dramaturgiją.

Tai penktasis interviu iš pokalbių ciklo su lietuviškų filmų kompozitoriais.

Skaityti visą straipsnį...